|
6. S.M.S. (Saulės Mažyčiai Spindulėliai) |
|
* * *
Aš pamačiau tave, o tolima žvaigždė, Ir kometa užsidegiau pavirsti. Ak, pasakyk, ką tu darai, širdie, Juk tau reikės pro šalį skristi.
* * *
Aš nieko jums šįkart nepalinkėsiu, Tik išdalinsiu laiką į valias, Kad viens kitam sakytumėt: Mylėsiu, Tik dar stipriau nei pirmąkart!
* * * Kas rytą, kai tu dar sapnuoji, Kai saulė nušvinta veide, Vietoj maldos, mieloji, Aš svaičioju apie tave.
* * * Ir išmintingas rytas, ir aistros naktis: Myli ar nemyli? tikroji paslaptis. Jokia pikta gyvatė tau neatsakys. Klausyk tik tai, mieloji, ką sako tau širdis.
* * * Mano norai didėja su meile, Mano norai, skirti tiktai tau. Mano norai pavirst meilės sėkla - Tu ją savo širdy užaugink.
* * * Tyloje aš girdžiu tavo balsą, O balse aš girdžiu tavo tylą. Šitaip sielos dvi šoka valsą, Šitaip širdys staiga prabyla.
* * * Man kaip saulės reikia tavo lūpų, Kaip lietaus- kerinčių akių, Kad tava širdis šalia manosios būtų Ir kad plaktų lyg viena sykiu.
* * * Nepraeinamų miškų, Virš nepasiekiamų kalnų Ir audringų debesų Nemirtinga dvasia Sklando meilės šviesa.
* * * Bučiuoji saulės spinduliais. Bet tu žinok, labai svarbi Tu man tokia, kokia esi.
* * *
O viskas,
ko man reikia šiluma,
Žinau,
kad tu taip pat jauti, Ir tu vėl tiki Sparnuotais meilės pažadais.
* * *
Kai lieti mano veidą sušalusį,
* * *
Gal
žodžių tų mums per mažai,
Bet jie maži vandens lašai
*
* *
Yra pradžia ir
pabaiga.
Bet aš tikiu, kad Meilė
būna, Kaip mūsų sielos, amžina.
* * * Bet ji - per daug karšta. Norėčiau padovanoti žvaigždę- Ji - per šalta. Padovanočiau tau pasaulį, Bet jis per didelis yra. Tad dovanoju tau draugystę Už tai, kad ji - tyra!
* * * Paskęsti tavo švelniuose plaukuose. Lakstyt apkvaitusiam laukuose. Gert iš tavo lūpų nektarą. O Dieve! Kaip visa tai gera!
|
* * *
O meilė - ji tokia trapi. Paliesk - ir ji kaip sniegas tirpsta. Paklaust nespėji "kur skrendi?", O ji prisiminimais virsta.
* * * Tavo širdyje saulė liepsnoja, O akyse begalinė visata. Jos žvaigždės nuves mane į rytojų Ir amžiams į tave.
* * * Koks varantis iš proto džiaugsmas Apima staiga mane Ir perskrodžia padangę šauksmas: Aš myliu ne sapne.
* * * Tu iš manęs girdėjai šitiek žodžių, Gražių, lyg vasaros naktis. Tai tik dalis, ką tau parodžiau, Ką gali mylinti širdis.
* * * Kaip laivas pasiekia krantus, Kaip ašaros laisto gėles, Taip aš pagaliau suprantu: Aš gimęs mylėti tave.
* * * Aš užmigau, kai buvo ruduo, O pabudau, kada žiema. Taip laikas teka lyg vanduo. Bet tu vis tiek esi šalia.
* * * Kaip nuo medžių vėjai nuplėšia lapus, Taip iš tavęs gyvenimas nuplėš metus. Ir kaip pavasarį tie patys medžiai vėl žaliuos, Taip ir tavy jaunystė amžina dainuos.
* * * Mus išskiria kasdien laikinai, Tegul tave sušildys Šie Saulės Mažyčiai Spinduliai.
* * * Jei tu girdi gėles dainuojant Ir joms pritart širdim gali, Tai pasakysiu nemeluojant, Kad tu tikrai kažką myli.
* * *
Laiko
rate užmigusio namo
* * * Tokia liūtis. Aš kiaurai šlapias. Tačiau pabėgt neketinu. Lašus sugersiu tarsi lapas. Štai taip ir mylimės abu.
* * *
Kas
man gyvenimo stichijos,
* * *
Galim būti
drauge, bet nebūti kartu.
* * * Žodžius gražiausius pasakyt. Padėki galvą ant mano peties, Priglusk, pajusk, bet nekalbėk. Lai mintys liejasi lietum, Jausmai audra pakyla, O širdys beldžiasi dangun, Kur meilė nenutyla.
* * * Viskas, kas geriausia, skirta tau: Pievos gėlių, paukščių giesmės, mėlynas dangus. Kur tik žvelgiu, tavo mielą šypseną matau.
Ir
visą kūną persmelkia jausmas nuostabus! * * * |